Kaniterapija – jau rugpjūčio pabaigoje!

Paskelbta liepos 20, 2017 · Kategorijose Naujienos

Džiaugiamės, galėdami pristatyti Jums naujieną – kaniterapiją mūsų Centre! Seansai su specialiai apmokytais šunimis bus pradėti taikyti šių metų rugpjūčio pabaigoje.
Kas tai yra kaniterapija? Tai pagalbinis gydymo ir reabilitacijos procesas, kuriame dalyvauja specialiai apmokyti šunys. Tokiu būdu suteikiama pagalba neįgaliesiems ar sergantiems kitomis sunkiomis ligomis asmenims (cerebrinis paralyžius, Dauno sindromas ir kt.) Kaniterapijos pagalba lavinami bendravimo įgūdžiai prie sociumo sunkiai prisitaikiusiems žmonėms. Yra sukuriamas ypatingas ryšys tarp šuns terapeuto ir paciento. Tiesioginis kontaktas ir specialus gydymas su gyvūnu duoda puikius rezultatus.

Kodėl kanitarepija? Kokios šios terapijos ištakos?
Nuo seniausių laikų buvo tikima, kad šuo turi gydomųjų galių. Senovės Graikijoje šunys net laižydavo žaizdas sužeistiems žmonėms. Įdomu tai, kad pirmas rašytinis atvejis, kuriame buvo paminėta terapijos su gyvūnu nauda, buvo aprašytas Anglijoje 1972 metais. Jau šiek tiek vėliau, 1919 metais, darbui su psichikos ligomis sergančiais pacientais buvo pasitelktas šuo. 1930 metais psichoterapijos tėvas Z. Froidas į psichoterapijos seansus pradėjo vestis savo šunį Jofi. Jis tikėjo gydomosiomis šuns savybėmis ir neabejojo, kad pasitelkiant šunį galima spręsti apie paciento savijautą. Jei Froido šuo prieidavo prie paciento, gydytojas žinodavo, kad pacientas yra atsipalaidavęs ir pasiruošęs kontaktui. Jei šuo net neprieidavo prie paciento, reiškė, jog pacientas užsisklendęs ir nepasirengęs atviresniam pokalbiui.
Nuo 1945 m. Amerikoje buvo sukurta speciali programa, skirta padėti II-ojo pasaulinio karo veteranams, kenčiantiems nuo potrauminio streso sindromo. Terapijoje asistuojantis šuo (Animal Assisted Therapy) – šį terminą pirmą kartą paminėjo dr. Borisas Levinsonas. Jis laikomas Kaniterapijos pradininku. B. Levinsonas dirbdavo su savo šunimi Jingle ir 1960 m. iškėlė hipotezę, jog pacientai jaučia mažiau nerimo ir yra labiau linkę į emocinį kontaktą, užsiėmimo metu esant šuniui. Vėliau B. Levinsono darbą sėkmingai tęsė dr. Samuelis Korsonas, kuris buvo pramintas AAT tėvu.
Pagrindinės kaniterapijos rūšys
• Gyvūnų asistuojama edukacija (AAE – animal assisted education)
• Gyvūnų asistuojamos veiklos (AAA – animal assisted activities)
• Gyvūnų asistuojama terapija (AAT – animal assisted therapy)
Kokias atvejais taikoma kaniterapija?
• Socialinių ir komunikacinių įgūdžių lavinimas, bendradarbiavimo nebuvimas
• Depresija, šizofrenija, nerimo sutrikimai
• Žema savivertė, stiprus vienatvės jausmas, jaučiamas apsiribojimas, izoliacija
• Didelis nerimo jausmas, nepasitikėjimas aplinka
• Gerinant atmintį
• Žemas emocinis intelektas
• Esant psichinei, fizinei negaliai
• Sielvartas, netekties išgyvenimas.

A.H. Fine (2003 m.) nurodo šiuos atvejus ir kontekstus kur AAT buvo efektyvi:
• kalėjimuose ir nepilnamečių pataisos namuose;
• smurto ir seksualinės prievartos aukoms;
• mokyklose;
• centruose žmonėms su raidos sutrikimais;
• ligoninių programose, kurios skirtos sergantiems ŽIV;
• paliatyviai slaugai namuose;
• vyresnio amžiaus žmonėms skirtuose centruose ir projektuose.
• Tyrimai parodė jog AAT gali būti naudinga pacientams besigydantiems šizofreniją. AAT skatina savarankiškumą, savigarbą, naudinga esant pozityviai ir negatyviai simptomatikai, anhedonijai
• AAT taip pat yra labai naudinga sergantiems depresija
• Tyrimai su Alzheimerio liga sergančiais pacientais parodė, kad sumažėjo jų agresijos priepuoliai ir nerimo epizodai
• Potrauminei reabilitacijai ypač padeda šuns gulėjimas šalia, tai visiškai atpalaiduoja, suteikia ramybės kupiną emocinę būseną
• A.H. Fine (2010) teigia, jog aktyvesnis šuns įtraukimas į pagalbos procesą, pasitelkiant žaidimą, dresavimą, komandų davimą, gali keisti mąstymo modelius, lavinti įgūdžius, įsisamoninti iracionalius įsitikinimus, padėti mokytis naujų elgesio būdų.
• Neretai klientams įveikti stresą ir lengviau atsiverti padeda į pagalbos procesą integruojant žaidimą su šunimi.
• Risley-Curtisso, Holley ir Wolfo (2006) atliko tyrimą, kurio metu tyrė žmogaus ir naminio gyvūno ryšį. Šio tyrimo metu išaiškėjo, jog net 97 proc. augintinių savininkų laiko savo gyvūną šeimos nariu.